Antrąjį spalio antradienį pasaulyje minima Ados Lavleis (Ada Lovelace) diena, skirta atkreipti dėmesį į moterų pasiekimus STEM srityse ir paskatinti mergaites ir merginas savo profesiniu keliu rinktis mokslinius tyrimus, technologijas, inžineriją ar matematiką.
Romantizmo epochos anglų poeto Džordžo Bairono (George Byron) duktė Ada Lavleis gimė Londone 1815 m. ir yra laikoma pirmąja programuotoja žmonijos istorijoje dar iki… atsirandant pirmiesiems kompiuteriams! Matematinį išsilavinimą turėjusi A. Lavleis nagrinėjo teorines programavimo galimybes ir netgi numatė, kad ateityje mašina galės ne tik atlikti skaičiavimo užduotis, bet ir kurti muziką. XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje JAV gynybos ministerijos užsakymu sukurta programavimo kalba buvo pavadinta „ADA“ būtent A. Lavleis garbei.
Praėjus bemaž 200 metų nuo aktyvios A. Lavleis veiklos, VU Metodinio STEAM ugdymo centro darbuotojos Rugilė Ratkevičiūtė ir Ieva Marija Dautartaitė mintį apie mašinos kuriamą muziką įgyvendino interaktyvios instaliacijos pavidalu: Rugilė ir Ieva sukūrė „Lazerines kankles“, kuriose stygas pakeitė šviesos spinduliai, o visa sistema yra valdoma mikrovaldiklio. Instaliaciją iki 2027 m. birželio 6 d. galite pamatyti ir išbandyti Lietuvos nacionalinio muziejaus „Istorijų namų“ (Kosčiuškos g. 3) parodoje apie aukštąsias technologijas „Ateities trajektorija“.
Su Ieva ir Rugile kalbamės apie „Lazerinių kanklių“ gimimą nuo idėjos iki kūno.
– Kaip gimė idėja sujungti tradicines kankles su lazerio technologijomis?
R: Kai su kolegomis pasiūlėme parodai sukurti interaktyvias instaliacijas, pradinė mano idėja buvo tiesiog styginis instrumentas, kurio stygas pakeistų lazeriai. Iš tiesų labiau linkau prie arfos, tačiau susitikimo su „Istorijų namų“ komanda metu, muziejininkai pasiūlė kurti kankles. Elektronikos principas abiejų instrumentų kūrime išlieka toks pats, tad galiausiai nusprendėme likti prie lietuviškojo varianto. Beje, įdomu tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2026-ieji Lietuvoje yra paskelbti Kanklių metais, tad kūrinio pasirinkimas išties simboliškas.
– Kaip atrodė instaliacijos kūrimo procesas nuo pirmos schemos iki veikiančio prototipo? Kas šiame procese buvo sudėtingiausia?
R: Instaliacijos kūrimo procesas buvo įvairiapusis – nuo pirmųjų prototipų iš paprasčiausio kartono, vėliau elektronikos jungimo, laidų litavimo ir programavimo, kanklių korpuso spausdinimo, pjovimo, dažymo, iki visko sujungimo į vieną veikiančią visumą. Tai ir buvo sudėtingiausia dalis – viską atitaikyti, išvedžioti laidus, tiksliai pritvirtinti detales ir užtikrinti, kad viskas veiktų. Šiame etape prireikė daug kruopštumo ir kantrybės.
– Parodoje lankosi įvairaus amžiaus lankytojai. Jei reiktų patiems mažiausiems paaiškinti, kaip lazerio spindulys, fotodiodas ir mikrovaldiklis „susikalba“ tarpusavyje, ką jiems papasakotumėte?
R: Galime įsivaizduoti, kad lazeris yra paštininkas ir neša laišką – signalą. Laišką paštininkas įdeda į pašto dėžutę: šiuo atveju pašto dėžutė būtų fotodiodas, kuris, pajutęs lazerio šviesą, „žinutę“ priima. Mikrovaldiklis – tai žmogus, pasiimantis laišką iš pašto dėžutės. Gavęs žinutę, žmogus ją perskaito (mikrovaldiklis apdoroja duomenis) ir renkasi, ką su ta informacija daryti toliau.
– Ieva, instaliacijai „Lazerinės kanklės“ sukūrei dizainą. Kaip pavyko išlaikyti tradicinių kanklių dvasią, nors stygas ir pakeitė šviesa? Kokias medžiagas, formas, spalvas rinkaisi ir kodėl?
I: Tradicinės kanklės jau savaime yra gražus ir įdomus objektas. Todėl išlaikėme būdingą kanklių siluetą, santūrią estetiką ir minimalistinę formą.
– Koks buvo jūsų abiejų profesinis kelias? Ar pamenate, kada ir kaip atradote savo susidomėjimą technologijomis?
I: Man visada buvo įdomu, kaip padarytas pasaulis. Ilgai dirbau dvimatės grafikos ribose, bet visada norėjosi išeiti į tūrį. Vėliau atsirado susidomėjimas elektronika, kurios pagrinde mokiausi savarankiškai. Šis kelias nebuvo tiesus ar iš anksto suplanuotas. Vienas patyrimas vedė prie kito, o svarbiausias variklis visada buvo klausimas: kaip tai veikia?
R: Technologijomis domėjausi jau nuo pat mokyklos. Kadangi labai domino tikslieji mokslai, žinojau, kad studijuoti norėsiu Vilniaus universitete: arba Fizikos, arba Matematikos ir informatikos fakultete. Mano baigiamasis bakalauro darbas buvo glaudžiai susijęs su robotika ir jį rašydama supratau, kad šioje srityje norėsiu dirbti ateityje.
– Technologijos dažnai laikomos vyrų sritimi. Ką iš savo asmeninės patirties patartumėte mergaitėms ir merginoms, svajojančioms apie inžineriją, programavimą ar technologinį dizainą?
I: Iš savo patirties patarčiau pirmiausia nebijoti bandyti, eksperimentuoti ir klysti. Nebūtina iš karto viską mokėti ar suprasti, svarbiausia pradėti ir nebijoti klausti. Technologijos yra kūrybos įrankis, o skirtingos patirtys ir požiūriai tik praturtina šią sritį.
R: Technologijos tikrai nėra vien vyrų sritis. Tam istorijoje turime puikių pavyzdžių, kad ir Ada Lavleis, kurios dieną šiandien minime. Merginos, kurios domisi inžinerija, programavimu ar elektronika, drąsiai gali dirbti, kurti ir daug pasiekti šioje srityje. Svarbiausia yra pasitikėti savo jėgomis ir nebijoti klysti.
Kalbino Martyna Bakaitė-Burokienė
—
Rugilė Ratkevičiūtė yra VU MIF absolventė. VU Metodiniame STEAM ugdymo centre ji dirba Mobiliųjų technologijų ir robotikos ir Skaitmeninės gamybos (Fab Lab) laboratorijų metodininke.
Ieva Marija Dautartaitė yra grafikos dizainerė ir kūrybinių technologijų mentorė, „Meškėnų laboratorijos“ bendraįkūrėja. VU Metodiniame STEAM ugdymo centre ji dirba Skaitmeninės gamybos laboratorijos (Fab Lab) kuratore.
